Asmeniškumai

Kur aš dingau?

14:57


Įdomus tas žmogus - jeigu kažką sugalvojo, nebūtinai taip ir darys. Aš geriausias to paaiškinimas. Dieną iš dienos sau kartoju, kad jau grįšiu rašyti, kad jau pasiilgau, kad jau reikia (man), kad noriu. Ir tą pasižadėjimą sau atidėliojau nei ilgai nei trumpai - daugiau negu pusmetį. O va dabar sėdėdama ir dėliodama žodžius galvoju, kaip tą padaryti organiškai. Atrodo, kažkiek neteisinga grįžti su plika šampūno apžvalga. Taigi, grįžtu su trumpais punktais, ką čia nuveikiau per daugiau negu pusę metų.

Šiandien (o ir nuo sausio vidurio) esu bedarbė. Sėdžiu namie, skaitau, kepu pyragus ir užsiimu kitokiu savęs ugdymu. Neplanavau atostogauti pusmetį, bet taip jau nutiko, kad vasario pabaigoje, kelionės į Jordaniją metu (aukščiau esanti nuotrauka daryta pakeliui į Petrą), sugebėjau plyšti raiščius. Kas yra turėjęs panašią patirtį, turbūt žino, kiek trunka apraudojimai ir reabilitacija. Taigi, nors ir būčiau norėjusi dirbti, toliausias atstumas, kurį galėjau įveikti keletą mėnesių - parduotuvė (o ir tai retkarčiais galvodavau, kad teks kviesti taxi, nes koja nebeneša). Buvo įdomu ir ironiška, juk plyšę raiščiai - viena dažniausių sportininkų traumų, o mano santykis su sportu - atvirkščiai proporcingas su ta sąvoka. Žodžiu, atgulėjau tiek, kad per kelis mėnesius įveikiau beveik pusšimtį knygų ir keletą serialų. 

Visgi, be keleto mėnesių skausmo, buvo ir kai kas įdomaus. Pirmiausia - baigiau magistro studijas. Magistro rašymą pasilikau paskutinei akimirkai, todėl kurį laiką gyvenau grynai worde ir mokslinių straipsnių svetainėse. Viskas, aišku, baigėsi gerai: gavau 10, pasiėmiau diplomą, kurio priede atsispindi mano vidinis moksliukas. 

Baigimo proga gavau nerealią dovaną (kai neturi darbo, gerai turėti antrą pusę - sponsorių) į jau minėtą Jordaniją. Nepaisant raiščių, kelionė patiko. Iš pradžių buvo keista ir kiek nejauku, nes musulmoniškoje šalyje į europietes žiūrima gan keistai, o ir miestai labiau apjaukti, negu sutvarkyti. Visgi maistas, kalnai ir istorinis palikimas atperka visą skepticizmą ir net kojų skausmus. 

Skausmui praėjus, atėjo šiltas pavasaris ir ne tokia karšta vasara. Atšvenčiau gimtadienį (absoliučiai minimaliai, su cepelinais ir pasivaikščiojimu), pradėjau vaikščioti į darbo pokalbius. Pasivaikščiojimai ieškantis darbo - ne tokie sėkmingi, kaip kelionės po Lietuvą. Apėjau Karmazinų (toks vidutiniškai įdomus, bet pakankamai sudėtingas, kas jį ir daro patraukliu), Varnikų (šitas tai tikrai absoliuti mano meilė) pažintinius takus. Priminiau sau, kad ne tik kalnai mane žavi, bet ir visi tie maži augaliukai augantys mūsuose.

Pabaigai noriu pasakyti, kad tokia proga pabūti su savimi (nepaisant to, kad laikinai skauda net miegoti) pasitaiko ne taip ir dažnai. Jaučiu, kad viso to (net ir tylos tinklaraštyje) man labai reikėjo, kad įsivertinčiau save, atrasčiau tuos kabliukus, kurie padėtų išsiaiškinti, kaip čia viskas vyksta mano gyvenime. Taigi, nors ir negaliu pažadėti, kad rytoj ar poryt atsiras koks naujas įrašas, panašu, kad jau noriu rašyti ir grįžti su savo mintimis į tinklaraštį.

You Might Also Like

1 komentarai (-ų)

  1. OMG! Kaip laukiau!!!!
    Beje, kada nuvažiuokit į Mūšos Tyrelio pelkę, jei dar nebuvot. https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/musos-tyrelio-pazintinis-takas/4415
    Dabar jau ten žiedinė trasa, tai dar fainiau nei tada, kai aš buvau, turėtų būti.

    AtsakytiPanaikinti